iš tiesų aš labai džiaugiuosi, kad šiais metais oras Open'erio metu net penkias dienas iš eilės buvo saulėtas, šiltas ir malonus. tačiau antrąsyk iš eilės prabusti apie aštuntą valandą ryto po kelių, ne itin komfortabilių valandų miego palapinėj, nėra žiauriai faina. deja, rytinė saulė buvo tik maža dalelė džiaugsmo. kai mūsų kompanija, nusvilusi nosis ir ne tik, papusryčiavo, sulindo į visus įmanomus pavėsius ir siurbčiojo paskutinius gaiviuosius gėrimus. kas lindėjo praviroj palapinėj ant čiužinio, kas šalia jos ant žolės, o kam teliko butelį mineralinio pasikišt po galva.
taip ir gulinėjom, žaidėm kortom, klausėm muzikos iš telefono, kepėm kiaulienos konservus ant žvakės. niekas iš mūsų neturėjo jokio termiškai apdoroti skirto įrenginio (išskyrus spiralę, bet stovėt pusvalandį eilėj, kad ją panaudotume, nelabai kas ryžosi), nes openerio puslapy rašė, kad tokių dalykų kempinge daryt negalima. vis dėlto ten buvo atskiras žemės lopinėlis su užrašu "grill", kuriame čiuvai kepėsi dešreles ant griliaus (kuriuos paskui palikdavo, tipo "vienkartinis"), virė vandenį dujinių balionėlių pagalba ir kitaip viliojo skaniais kvapais vargšus konservininkus.
žodžiu, šitaip ir pragulėjom iki pavakario, kai ant besileidžiančios saulutės sėdėt buvo nebepavojinga. apie septintą (o gal net vėliau - laikas ten nelabai rūpėjo) patraukėm link festivalio zonos. žmonių, matosi, jau kiek daugiau. gossip neseniai pasitraukė nuo scenos, džiaugiaus kad jos gabaritus išvydau tik rytojaus laikrašty. visi laukiam kooksų. prasigrūdom kažkur į viduriuką ir galvojam, kaip čia juos reikės kviesti. ar skanduoti tą artikelį jų pavadinime, ar tik "kooks", o gal dar kitaip. nusprendėm prisidėti prie skanduosiančios minios, kuri, beje, nebuvo nė perpus tiek arši kaip per vakarykštį koncertą. ir štai, plojimai vis garsėja (skandavimo, deja aš taip ir neišgirdau) ir The Kooks išeina į sceną. jaučiausi kaip mažas vaikas, gavęs saldainį. nepamenu nei kokia pirma daina grojo, nei kaip jie pasisveikino (jei išvis tai darė), atsimenu tik vokalisto veidą, ne ką mažiau laimingesnį nei bet kurio žmogystos iš minios. lengvas gitarų brazdesys ir anglišku akcentu dainuojamų žodžių aidas sukuria tokią šiltą ir jaukią atmosferą, kuri abejingų nepaliko. dainos neilgos, greitai keičia viena kitą, palydimos garsių šūksnių bei plojimų. užgroja vieną iš mano favoritų - Ooh La, ji atrodo prabėga per pusę minutės. atrodo, kad kiekviena daina turi savo aistringiausių gerbėjų klausytojų tarpe. Martynas užsikelia Indrę ant pečių, netrukus tai pakartoja keli šalimais stovintys. muzika taip užliūliuoja Indrę, kad ji užsifilmavusi negirdi net mūsų šūksnių šalia pat. aš vis laukiu, kada suskambės Naive. neilgai ir teko laukti. galvoja sukirba mintis, kad jau daug dainų sugrota ir pabaiga artėja, nors koncertas atrodo dar visai neseniai prasidėjo. tačiau tą nedidelį liūdesį greit nuveja džiugios dainos, verčiančios visą minią trypčioti ir šokinėti. nepamenu gerai, bet vokalistas lyg ir klausinėjo, ar mes norim go to the seaside. :) visi norėjo... ir jau einant į pabaigą insturmentai prityla, visiškoje tyloje skamba Luke balsas, kuriam pritaria tūkstančiai žmonių: do you want to go to the seaside... taip keista buvo girdėti visišką tylą tas kelias sekundes tarp dainos eilučių. bene nuostabiausias momentas per visą koncertą, ar net festivalį, kai tos tylos akimirkos atrodo padarė daugiau nei visos sudainuotos dainos. Seaside tikrai nėra mano mėgiamiausia The Kooks daina, bet tuomet ji skambėjo tiesiog nepakartojamai. po to vėl sekė kelios triukšmingesnės dainos, vėl šokčiojimai, vėl trepsinčios kojos, linguojantys klubai. ir staiga ištiestos rankos bei garsiai spiegiantys balsai, kai Luke nubėgo nuo scenos žemyn link tvorelės šalia klausytojų. tuo metu šviesos ir šimtai rankų, tūkstančiai pirštų buvo ant jo kūno. nors buvau gan toli nuo veiksmo, bet vaizdas atrodė pritrenkiančiai. vos 24-erių bachūriukas laikomas už kojų (ar tiksliau reiktų sakyt - už kelnių), kad minia nenutemptų jo ir nesuvalgytų. :) nežinau koks buvo vaikinų ir merginų santykis toje grūstyje, bet visi tuo metu JO norėjo. o visi kiti likę, ploko ir šūkčiojo, aš laiminga šypsojaus. kaip faina, galvojau, tiek jaunam vokalistui, tiek aplink jį esantiems. Luke grįžus jie vėl sugrojo kelias dainas, koncertą pabaigdami Sofa Song. gaila tik, kad biso neišėjo, nes publika buvo pavergta kuksų nuoširdumo ir gyvybingumo. tikiu, kad jie iš mūsų gavo ne ką mažiau geros nuotaikos ir šiltų geraširdiškų emocijų. tai buvo turbūt labiausiai nustebinęs ir nuoširdžiausias pasirodymas per visą festivalį.
po koncerto visi apsipatenkinę susivokėm, kad be galo ištroškom, o kai kas ir išalkt spėjo. kai pasiklydę vargais negalais radom vieni kitus, išgėrėm kas vandens, kas ko kito, pasėdėjom ant žolytės, suvalgėm bulvyčių. šiek tiek per vėlai susivokėm, kad Moby jau scenoje, tad paskubom žygiavom atgal link Main stage, stengdamiesi neįsilipt į plastikinį bokalą ar kečupu išterliotą lėkštę. liko nebedaug, o aš jau girdžiu savo mėgstamiausią In My Heart. einu ir dainuoju ją, jau neberūpi ir kuo arčiau scenos prieiti, neberūpi ir bulvyčių liekanos rankoj. sustojam kur mažiau žmonių ir kur dar įmanoma įmatyti Moby plikę iš toli, bei ekranus iš visų pusių. iškart skriejo visos mintys iš galvos, liko tik muzika. Mobis po kiekvienos dainos vis kartojo dženkujedženkujedženkuje arba anglišką prailgintą variantą, o mes šypsojomės. sugroja kai ką iš naujo albumo, publika atrodo jo dar ne itin klausė, bet vis tiek linksmai linguoja. Moby sako: have you noticed that it's not raining? thanks god it's not raining! ir užgroja Raining again. aš džiaugiuos, kad skamba mano mėgstamiausi gabalai. kojos nesiliauja judėjusios, akys žvalgos tai į ekraną, kur šmėžuoja senstelėjęs, bet vis dar charizmatiškas dėdė iš amerikos bei jam padedančios vokalistės. Moby vis užmeta kokį bajeriuką, pvz., lipdamas nuo scenos: aš kai nulipu nuo scenos žemyn, atrodau labai žemas. geriau lipsiu atgal, kad apsimesčiau dideliu. ir vėl muzika, tai rami, tai energijos likučius eikvojanti iš kiekvieno aistringesnio klausytojo. kai suskamba Porcelain, atrodo kad geresnio atlikėjo festivaliui parinkti nebeįmanoma. aš vis laukiu kada sugros mano naujojo albumo favoritą - Shot in the back of the head, bet deja jo taip ir nepavyko išgirsti. tai vienintelis mano priekaištas tau, Moby! jis vėl prikolina, atlieka gitaros solo, nes, pasak jo - čia juk roko muzikos festivalis! per Natural blues dainos žodžius išmoko kiekvienas ir atrodo jau nieko geriau nebereikia. bet viską apvainikuoja Lift me up, per kurią šitiek šokinėjančių žmonių vienoje vietoje aš gyvenime nebuvau mačius. kamera praskriejo pro arčiau scenos esančius žmones, iš kurių VISI atrodė kaip didelė nesustabdoma banga, o ką jau kalbėt apie toli esančią publiką, kuri irgi nestovėjo ant dviejų kojų. paskutiniai energijos likučiai paliko mano kūną. atrodo, koncertas čia ir galėtų baigtis, bet Moby nusprendžia dar sugroti kelias dainas, bet jos jau atrodo kiek nublankusios po tokių su pasigardžiavimu sudorotų dainų. vėl laikas praskriejo neįtikėtinu greičiu ir mes traukiam palapinių miestelio link... bet ne miegot, o išleistuvių švęst! šventėm iki paryčių, kai užkalbinau du praeinančius suomius, su kuriais valandėlę labai smagiai praleidome laiką besišnekučiuodami. tada viskas atrodė nesvarbu, carpe diem taip sakant, ir man nė motais buvo, kad aš tik po penkių į palapinę įslinkau. o dabar vėl gailiuosi, kad bendravimas buvo tik čia ir dabar, o taip norėtųsi dar kada pabendraut su Scott ir Little Bjork. bet miego visiems reikia...
Šeštadienis, liepos 4d.
Po tokių išleistuvių ir koncertų mano balsas ryte buvo pakankamai nepavydėtinas. bet nėra tokio dalyko, kurio griežinėlis dešros nenuvytų! užkandau dešros, agurko, heinekeno. ir jau planuojam kur šįvakar eisim, ko klausysim. Main stage tądien mūsų nedomino, tad planavom traukt į tentą nuo devynių. kadangi laiko iki tos devintos daug, o antrą dieną pragulėt po palapinės stogu nesinorėjo, patraukėm miesto link. kadangi tuo pačiu metu dar vyko šventė mieste, žmonių tuntai neleido rasti nė apytuštės kavinukės. galiausiai išsirinkom patraukliausią blyninę, kuri netgi turėjo anglišką meniu, ir, atlaukę pusvalandį eilėje, prisėdom prie staliuko. sušveitę gigantiškas porcijas prancūziškų crepe, nemokamu autobusu patraukėm parduotuvės kryptimi, o iš ten, su 5l buteliais vandens, atgal į savo namus. atėjus vakarui papildomai išsikeitėm zlotus į vietinę valiutą - festivalio kuponus (kursas 3zl-1 kuponas) ir ėjom kas šopintis, o kas pavalgyt (ypač tie, kas blynų nevažiavo valgyt). deja, jau tądien visos tašės ir maišai su festivalio atributika jau buvo išpirkti. ir nors žadėjo, kad kitądien jų vėl bus, tai buvo netiesa. tad teko apsiriboti auskarais ir kompaktais.
kadangi, kaip jau minėjau, tarp festivalio zonos ir camping area yra nemažas žemės plotas, gana ilgai tenka pėdint iš taško į tašką. deja, taip jau išėjo, kad išsiskirstę nesusitarėm tikslios susitikimo vietos ir laiko, todėl nespėjom atbėgti į Emilianos Torrini koncertą. būtent bėgom, nes tiek aš jos paklausyti norėjau, tiek pradėjęs kapsėti lietus gąsdino. įlindusios į palapinę tegavom paklausyti vienos dainos, kuri buvo be galo linksma ir mane tik nuliūdino, kad pražioplinau dar vieną gerą pasirodymą. iš klaidos pasimokėm ir daugiau niekur nebeslampinėjom ir atsigulę ant žolės Tent stage laukėm White Lies išėjimo į sceną. pralaukėm daugiau nei valandą ir štai jau švyti dvi baltos raidės WL ekrane. ties pirmom dainom publika šėlsta - matyt, žinojo, ko tikėtis iš šitų bičiukų. patiko, kad pačios pirmos dainos buvo užvedančios. aišku, kur neužves, kai labiausiai iš visų gabalų laukiau Lose My Life, kuri netruko užgroti. netrukus suskambėjo ir Farewell to the fairground, kurios vidury Ugnė pašėlo - juk šitą dainą grojo ir angare pirmą dieną! po kelių itin energingų dainų atgavinėjau kvapą ir žvalginėjausi. vokalistas išsiskyrė savo susireiškiminimu - rankų iškėlimu kaip per Placebo - For What it's Worth viršelį, išdidžiu žvilgsniu į minią bei nuolat rimta veido išraiška. iš tiesų vaizdas buvo tikrai neprastas - atminty ilgai įstrigs šitas čiuvas balta maike ir rimtu balsu. žinoma, grupė dar visai nauja ir dainų rezervas pas juos nebegalinis, tad retkarčiais nuobodokos dainos šiek tiek nuvildavo, tačiau tikiu, jog šita problemėlė laikui bėgant išsispręs. ant pačio galo sugroti Death - turbūt puikiausias grupės sprendimas. neišeiti biso, kad ir kaip publika prašo - blogiausias. bet juk visi taip darė... atsitrankę kojytes ir kiek prarėkę gerklytes ėjom dasibaigti į tą angarą - Burn Beat stage. unfortunately, jis nuvylė. garso buvo per mažai, gabalai ne itin vežantys. žodžiu, kad nepraleistume dar vieno gero koncerto, grįžom atgal į Tent stage. žmonių itin mažai. kas gi žinos tokius kaip M83? iš mūsų grupelės ištvermingųjų žinojau tik aš su sese ir džiaugiuosi jais užkrėtusi dar bent porą žmonių. užsiėmę patogias vietas lingavom į taktą. muzika tikrai pakerėjo ir aš netgi atleidau jiems, kad nesugrojo mano manymu geriausios savo dainos - You Appearing. panelė atrodė tiesiog pritrenkiančiai, negalėjau atplėšt nuo jos akių. blizgantis neaiškios formos ir pavadinimo rūbas, pavydėtinta šukuosena, viso kūno judesiai - manau ne man vienai tai atrodė įspūdingai. ekrane mirgėjo kiek šyzovi vaizdiniai su iškraipytom spalvom, o aš buvau pilna muzikos. Paulina atsisuka į mane ir sako: kaip gaila, kad visai nebeturiu jėgų pašokti. ir aš jai pilnai pritariu. kai kurie aplink šokinėja, o aš net kojų atplėšt nuo žemės nebegaliu - taip pavargus buvau. vis dėlto tai netrukdė džiaugtis muzika, o tai svarbiausia. na, dar norėjosi galvą užverst viršun ir gėrėtis žavigdžėtu dangum, tačiau viskas, ką toj palapinėj buvo galima įžiūrėti, tai dūmų ratilus (kurie, galiu pasakyt, tikrai nervino!). vidury koncerto Ugnė su Martynu atsisveikino, neva miegot nuėjo, o iš tiesų negerais darbais užsiiminėt. o mes su Paulina ir sese likom ir toliau lėtai judėjom į taktą. nutilus paskutiniams garsams patraukėm link išėjimo ir aš šypsodamasi vilkau kojas, girdėdama iš Paulinos komplimentus šiems muzikantams. taip ir norėjosi jiems pasakyti - ačiū už tokią naktį.
grįžę ėjom miegot, nors tie, kas neatbuvo iki paskutinių koncertų minučių, liko lauke ir šventė šventę. aš norėjau miego ir tik miego, kurio, žinojau, labai truks paskutinę svarbiausiąją dieną. porąkart prabudus (tai iš šalčio, tai iš šventikų triuškmo) galiausiai kietai įmigau ir kaupiau jėgas didžiausiąjai metų dienai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą