Heineken Open'er Part I

prieš man važiuojant į šiųmetinį Open'er* festivalį, buvo labai smalsu kaip ten viskas atrodo paprasto dalyvio akimis. deja, norimų pasakojimų radau vos porą ir tai kelių metų senumo, tačiau jie padėjo susigaudyti ir žinoti ko tikėtis.

___

* Open'er - Heineken Open'er Festival

savo ruožtu nupasakoju savo penkias dienas Lenkijoje, Gdynėj, muzikiniam festivaly Heineken Open'er, kur laikas lėkė žaibišku greičiau pažerdamas širdin nepamirštamas laimingiausias (ar nelabai) akimirkas. rašau tiek apie buitinius, tiek muzikinius dalykus, galbūt kiek išsiplėčiau kur nereikia, bet laikiaus nuostatos rašyt visus brainstormus teksto beveik netaisant. gali pasitaikyti nežymių faktinių klaidų, nes vis dėlto visko įsiminti be priekaištų aš negaliu. :)

Trečiadienis, Liepos 1d.

išaušta rytas. pabundu prieš šešias ir išsigandus, kad pramiegojau, sviedžiu telefoną ant žemės. tačiau viskas gerai, susitikrinu ar turiu bilietus, pinigus, telefą ir dokumentus, atsisveikinam su mama ir išeinam su sese. visi susitinkam Statoile prieš septynias. mūsų 17 - trys vilniečiai, du raseiniškiai ir likę 12 kauniečių. visi su nepavelkamom tašėm, mineraliniu rankose ir veidais, kuriuose atsispindi ryžtas, susijaudinimas, sumišęs su nerimu, ir džiugesys. į priekį važiavom 50viečiu autobusu, tad sumetę daiktus lipom į jį ir patraukėm Lenkijos link. visi užsiėmę savais interesais - kas šneka apie egzus, kas skaito knygą ar miega, pamatėm, jog iš dangaus pasipila galingas lietus. apsidžiaugiau, kad pasiėmiau lietpalčius ir nuliūdau, kad nesugebėjau nusipirkti botų. tačiau po keliolikos minučių lietus liovėsi ir autobuse prasidėjo žaidimų kortomis maratonas. kai Paulina trisdešimt septintą kartą buvo Mafija, niekas nenorėjo mirti ir kortas padėjo į šalį. bet ne vien dėl to. mes kaip tik pravažiavom pasienį ir mus sustabdė patikrinti kelių policija. visi sukruto išsitraukti dokumentus, kai kas pradėjo verkšlenti kad jie kuprinėj po visų kitų kuprinėm bagažo skyriuj, bet greit tuo niekas nebesirūpino. vairuotojas su policininku šnekėjo lenkiškai, o mes, gale autobuso sėdėdami, išvis negirdėjom apie ką jie kalba. po keliolikos minučių pradėjau nerimauti. vairuotojas lauke vaikštinėjo ir šnekėjosi tai su geltonaliemeniais, tai su kažkuo kitu telefonu. kai autike pritrūko šviežio oro, išėjom pasivaikštinėti ir Martynas išsiaiškino kame šuo pakastas. ogi mūsų vairuotojui pasibaigė licenzija, todėl turėsime laukti kol jam atveš pinigų sumokėti baudą - 8000 pinigų. praėjo valanda. antra. jau kažkaip ir nuobodu pradėjo darytis. praėjo trečia. visi spėjo du kartus nueiti į tualetą, grįžti atgal į Lietuvą ir vėl į Lenkiją, atsigerti kavinėj šleikščios kavos. praėjo ketvira valanda. vairuotojas vis dar laukia pinigų. dar po beveik pusvalandžio atvažiavo mašina iš Prienų, kurios dėka mūsų autobuso variklis vėl užsivedė ir, palydėdami šūksnių, važiavome tolyn. lėkėm greit, matyt, ne mums vieniems tos keturios su puse valandos nebuvo planuotos. bandėm miegoti per keturias sėdynes bet man asmeniškai ne itin pavyko - autikui stabdant prabusdavau, kad nenusiversčiau ant žemės. tuomet laiką stumdavom valgydami, plepėdami, vėl valgydami ir panašiai. na, ką ir šiaip žmonės daro autobusuose. sustojam degalinėj, į tualetą. Martynas sumoka zlotą už mus visus ir šiek tiek nesusiprasdami, kad durų laikyti nereikia, atstovim eilutę. pirmiausia prie wc, po to stoviniuojam po stogeliu, kadangi vėl pradėjo lyti, o autike sėdėti nesinori. galiausiai, nugriaudėjus tikrai itin garsiam griaustiniui, sėdom ir važiavom tolyn. vėl valgėm, pasakojom anekdotus, Ugnė papasakojo apie virškinimą ir jo sutrikimus per kažkurią dainų šventę. galiausiai įvažiavom į Gdanską. grožėjomės senamiesčiu ir laukėm kada gi pasirodys ta Gdynia. įvažiavus į ją gaudėm akimis ženklus link Open'er festivalio, o aš nuslinkau pas vairuotoją sakyt kur toliau važiuot. kai kurie žmonės jau iki tada žinojo kad šturmanė aš tokia pat gera kaip ir krokodilų dresuotoja, ir visi, važiuojantys autobusu, tuo įsitikino, kai apsisukinėjom įkalnėje arba vidury sankryžos. galiausiai vairuotojas pasikonsultavo su taksistu, o aš nusprendžiau mest žemėlapį ir vadovautis žaliais ženklais. galiausiai išvydom žmones su kuprinėmis ir miegmaišiais, traukiančius viena kryptimi. sustoję prie įėjimo išsikrovėm daiktus (ko neišsikrovėm, vairuotojas išmetė tiesiogine to žodžio prasme) ir nusitįsėm juos link campingo area. buvo maždaug aštuonios valandos vakaro, o gal ir septynios, man prireikė laiko orientuotis lenkiškoj laiko juostoj. niekas nežinojo nei kur eit, nei ką daryt, bet kadangi kelias tebuvo vienas, nesugebėjau pasiklysti netgi aš. pakeliui sutikom žavią lenkaitę, kuri mums davė registration forms. iš kokio penkto karto išaiškinom jai kad mes jas turim ir netgi esame užpildę, ir galiausiai ji mus nukreipė į baltą palapinę. nuslinkę iki jos sumetėm daiktus į krūvą šalia Heinekeno širdies - ToiToi tualeto - ir ėjom išsikeist bilietus į apyrankes. aš peršikau dėl Paulinos, ant kurios bilieto per klaidą netyčia įrašiau kito žmogaus vardą. liepiau jai sakyt kad čia jos boyfriendas pirko bilietą ir savo vardą užrašė, bet pasirodo kad nelabai jiems įdomu buvo kad Paulina atėjo su Aurimo bilietu. vietoj registration form galėjai paduot savo brandos atestatą ir vis tiek būtum praėjęs. gaila šiek tiek, aš taip kruopščiai pildžiau kiekvieno keleivio formas... galiausiai visi džiaugėmės naujais papuošalais ant rankos ir įėjom į camping area. pradėjom statytis palapines ir tai daryt trukdė vyrukas iš crew, kuris vis liepdavo šiek tiek patraukti palapines, neva užsiėmėm pernelyg duag vietos. ok, iš tiesų taip ir buvo, bet man buvo liūdna matyti Jovitos veidą pavadinimu "dar tu čia man pavadovauk", sužinojus kad visos jos pastangos pasistatyti namą buvo bergždžios. pagaliau visų palapinės (kai kurių apartamentai) jau stovėjo, o ir vakaras netruko ateiti. sugalvojom, kad reikia apsižvalgyt po teritoriją, tačiau iš tiesų nelabai ten buvo kur vaikščioti. aplankėm kvepiančius ToiToi, dušus, apsipirkimo ir paslaugų punktus ir grįžom atgal. pavalgėm vakarienę (vis dar normalus maistas - sumuštekai, blynai ir panašiai), sumetėm Heinekeno skardines į krūvą. norėjom fiksuoti ją vis augančią, tačiau šiuos planus sugriovė šiukšlių surinkėjas. jau pačia pirmąją dieną (tiksliau nulinę/įvadinę/pilot dieną) žmonių buvo daug (maždaug trečdalis viso kempingo) ir nemažai jų - užsieniečių. tai sužinojom jau naktį, kai su Paulina ėjom pažindintis su kitais. po to mūsų ieškoti išėjo Jolanta, Milda ir Eglė, kurios irgi prie mūsų prisijungė. sužinojau kad verta turėti draugių Eglių, nes nelietuviams jų vardas - Christmas tree - skamba tikrai juokingai. susipažindom su anglais (Paulina, žinai mūsų klaidą), lenkais ir airiais. vėliau sužinojom (ar pastebėjom iš kalbos ar vėliavų) jog į Gdynią suplaukė/suskrido/suvažiavo žmonės ir iš Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Rusijos, Turkijos, Slovakijos, Škotijos ir neabejoju, jog ir kitų šalių. labai įdomu būtų pamatyti oficialą statistiką kas iš kur suvažiavo. galbūt lenkai padarytų išvadas ir susiprotėtų prie kiekvieno lenkiško užrašo parašyti ir anglišką variantą. nes dabar to tikrai kai kur trūko. dar man trūko miego, tad po visų pastangų dar su kažkuo susipažįsti, patraukiau į palapinę, kaip ir kiti.

Ketvirtadienis, liepos 2d.

rytas išaušo anksti. pabudau apie pusę aštuonių dėl nepakeliamo karščio palapinėj. gaivinausi Neringos ledine kava (šlykštoka, bet iš šaldytuvo) ir dešra. tualetai vis dar saldžiai kvepia švara. palapinių vis daugėja ir mes visi vienareikšmiškai nusprendėm, kad atvažiuoti anksčiau buvo pats geriausias sprendimas (nors ir neplanuotas iš anksto). buvom apdalinti šalia pat leidžiamu laikraščiu, kuriame buvo trumpai aprašyti vakarykštės dienos įvykiai, pakalbinti kempingo gyventojai, vėliau ir atlikėjai, surašyta šiandienos programa ir dar šis bei tas. kadangi laikraštis varganų 8 puslapių, o festivalio zona atsidaro tik nuo keturių, patraukėm prie jūros. ėjimo nemažai, kur kas labiau apsimoka pavažiuot stotelę ar dvi (du autikai veža nemokamai) ir taip sutaupyt apie dešimt minučių, t.y. maždaug pusę kelio. pliažiukas šiaip sau, smėlis pilnas akmenukų ir net stiklų o_O. vanduo šaltas ir šlapias. bet bent iš akies atrodė švaresnis nei pas mus. įdomu tai, kad nėra kopų ar spygliuočių miškų, kaip pas mus. nusisukęs nuo jūros net nepatikėtum, kad prie jos esi, nes matai lapuočius medžius ir net ošimo nesigirdi. na, aš, kaip mažai miegojęs ir nusiteikęs vakare šventę švęst žmogutis, prisnūdau prieš tai išklausius šalia sėdinčių lenkų tyčiojimusis (bent aš taip supratau) iš Placebo. po poros valandų, kai pabudau, visi jau norėjo eiti atgal. ir gerai, nes prie tos jūros nelabai ir yra ką veikti, juolab vietos irgi ne per daugiausiai. grįžę užkandom, aplankėm ToiToi ir patraukėm į patį festivalį. pirmą kartą ten einant atstumas neatrodė labai tolimas. apie 8 minutės skaičiuojant nuo kempingo išėjimo. nepavydžiu tiems, kurie turėdavo pereit visą kempingą iš tolimiausio galo... ypač grįžtant miegot po visų koncų. taigi, prieš įeinant į festivalio zoną visus stropiai patikrino (ar apyrankės neuždėtos per laisvai, ar nesinešam fotikų/maisto/gėrimų/žolės), tačiau įsikišus kokį fotiką į botus, tiksliau botą, niekas nesugalvodavo ten patikrint. dar pastebėjimas - vaikinus tikrino kur kas atidžiau nei merginas. apgrabaliojo visus. bijau pameluoti, bet lygtai buvo kažkur parašyta, jog į festo zoną galimą įsinešt 0,5l vandens. tačiau prie įėjimo mūsų kompanija kokius tris litrus ten paliko... daugiau nesinešėm :D viduje šiek tiek apsivaikščiojom, apžiūrėjom maisto gaminimo taškus, kurių tikrai apstu, pilnas prekių parduotuves, bei kai kurias įdomesnias vietas. pvz viename kioskelyje galėjai užpildyt lapą suvedžioti sakinius apie kontracepciją, ir jei padarydavai viską teisingai, gaudavai turistinį kilimėlį. :) aišku, viskas lenkiškai, ir mergina, dalinusi tuos lapus, angliškai beveik nekalbėjo. kitur buvo galima panaršyti internete nemokamai, pasikrauti telefoną, žaisti xbox palapinėje, žiūrėti filmukus ir dar daug visko. aš net nežinau ar iki pat galo teritorijos buvau priėjus, nes einant viskas kartodavosi, o main stage ir tent stage buvo pačioje pradžioje (ten koncertavę atlikėjai labiausiai ir domino). ai, dar radom tokį angarą, kur grojo žiaurų bumčiką. ir man, tokių dalykų nemėgstančiai, ten žiauriai patiko! žmonių ne itin daug, garsas kokybiškas ir trankus, muzika kur kas geresnė nei pas mus Lietuvoj klubuose leidžia. visokiems dydžei triesto dar toli iki tokio smagumo. tiesa, priešpaskutinę dieną, kai ten apsilankėm, pusė garso buvo kažkur dingę ir vidun priėjo senų diedų, tad ir smagumo ne tiek daug beliko. anyway, pirmą dieną ten apsilankius man labai patiko. įsiminkit - vadinasi kažkaip Energency arba Burn Beat Stage. ten parduoda Burn. beje, visus gėrimus be išimties pilsto į plastikinius bokalus. iš tiesų gerai, nieks butelio nepaleis atlikėjui į galvą, tačiau jau apie dešimtą žolė būna nusėta tais bokalais, kadangi konteinerių ar paprasčiausių šiukšlių maišų mažoka. o naktį eiti per prastai apšviestą lauką ir slysčioti, kai koja įstringa į plastikinį batą, nėra malonu ir patogu. žodžiu, viską daugmaž apvaikščioję dar grįžom į kempingą, užkandom, atsigėrėm ir patraukėm klausytis muzikos.

iš anksto buvau nusistačius, kad labiausiai laukiu Placebo ir Arctic Monkeys pasirodymų. pastarieji nėra mano itin mėgstami, bet jų muzika tokia šokinėti verčianti, kad tikėjausi ypač energingo ir užvedančio koncerto. tokių paskatų vedama, iš anksto, per lenkų Renton pasirodymą, broviaus priekio link. pšekai visai neprastai varė, nors anksčiau klausyti keli jų įrašai visai nekabino. patiko, kad angliškai dainavo aiškiai (nors ir ne itin gausiai), išlaikė kontaktą su publika bei ją užvedė. žmonių buvo daug (be abejo, dauguma jų tiesiog saugojo geras vietas prieš arcticus), tačiau buvo aišku, kad Rentonai Lenkijoj yra tikrai vertinami. nerasčiau pas mus panašaus atitikmens. tuo metu aš su Paulina, kuria kartu brovėmės priekin, linksmai sau leidom laiką ir mojavom į kamerą, kai filmavo visus klausytojus. Paulina su savo pasiųstu oro bučiniu iškart patraukė operatorius akį. dėka jo visa minia per ekranus galėjo pasigrožėti galingais Paulės papais, prizoomintais ant tiek, kad daugiau tam ekrane nieko ir nesimatė. čia pat publika pamiršo muzikantus ir šūksniais palydėjo moteriškasias grožybes, kol aš raičiaus iš juoko dėl Paulinos išsipopuliarėjimo. dievaži, tikiuos bus įmanoma parsisiųst šitą koncą. grįžtam prie muzikos. po dar keleto dainų, kai Rentonai paliko sceną, lenkai plojo ir prašė biso. dėl manęs jie to galėjo ir nedaryti, bet iš to juoko jau niekas neberūpėjo. po encoro dar labiau pralaisvėjo priekis ir mes su Paule jau buvom ties kokia šešta eile. iki koncerto liko daugiau nei pusvalandis. čia aš supratau, kad padariau klaidą. aišku, aš žinojau, kad tokio masto koncertai nėra subalansuoti gležniems ir mažiems žmonėms kaip aš, bet juk atvariau čia ne iš galo į dainininkus paspoksoti. mane nustebino ir net išgąsdino, kokie aršūs ir blogo linkintys žmonės ten susirinko. primeskit, turėjau beveik valandą atkentėt kažkokio storo ir baisaus lenko šikną, įspraustą man į pilvą, kad jis būtų garantuotas, jog aš neužimsiu jo vietos. kai tik kas sugalvodavo nueit toliau nuo scenos, dar nespėjus tam žmogui apsisukti, kiti jau spraudėsi į paliekančiojo vietą. nudžiugau pamačius sesę kiek arčiau scenos. tačiau džiaugsmas ilgai nesitęsė. žmonės vis labiau lipo ant manęs tikrąja to žodžio prasme, plaukų vis mažėjo ant mano galvos, o ranka vis labiau drėko ir pamažu slydo iš Paulinos delno. galiausiai kažkaip įsitaisėm tarp daugybės prakaituotų kūnų ir aš beviltiškai bandžiau įkvėpti oro. išgirdau, kaip už manęs lietuviai linksmai šnekėjosi maždaug "kaip norėčiau kad kas nors iš priekio nualptų ir man vietos atsirastų". nu nx, pagalvojau, negana to kad aš tau alkūnių laikytuvą atstoju, tu dar linki kitiem blogo dėl kažkokių bičiukų, kuriuos puikiai matysi ir iš esamos vietos su savo krepšininko ūgiu. man tai visai nejuokingi bajeriai, kai dėl savęs linki kitam blogo. todėl nenuostabu, kad iki koncerto likus ~15min vieną alpstančią panelę apsauginis ištraukė iš tos mėsmalės. pradžia jau čia pat, o aš pradėjau bijot dėl savo sveikatos, nes to debilo šikna, įsprausta man į pilvą, bei kito, į nugarą, ne tik kad neleido kvėpuoti, bet ir linksmos ateities nežadėjo. galiausiai visi pradėjo skanduoti "arctic monkeys" ir jie išėjo į sceną... tuomet aš IŠSIGANDAU. mano sesė, kaip arcticų gerbėja, turi ant sienos prisikabinus jų plakatų, todėl žinojau kokie žmonės turėtų pasirodyt. bet kai išėjo kažkokie maugliai su plaukais, ilgesniais ir suveltesniais nei to negro iš Manijos reklamos, man buvo lengvas šokas. tačiau prasidedanti muzika nuvijo blogas mintis ir užvedė. užvedė ne tik mane, bet ir visus aplinkui, o kadangi visi buvo sulipę į vieną didelę minią, nešokinėti negalėjai, nes tave tiesiog šokdino kitų užpakaliai bei kitos kūno dalys. nežinau, man tai visai nelinksma, kai negali kontroliuoti savo veiksmų, kelnių smukimo žemyn greičio bei mažėjančių plaukų ant galvos kiekio. neilgai trukus link apsauginio nuplaukė dar vienas apalpėlis. nežinau, gal aplinkui jų buvo ir daugiau, aš tiesiog negalėjau pasukt galvos. po trijų dainų supratau kad ir man taip baigsis, nes įkvėpti oro tapo beveik neįmanoma. deja, palikti priekines eiles buvo ne ką lengviau nei jose išlikti. dabar gailiuosi, kam nepaprašiau manęs iškelt ir per rankas perduot sargybiniams, nes irtis atgal buvo sizifo darbas. galiausiai, pasprukusi iš tų aršuolių grūsties atsikapsčiau į saugesnę ir ramesnę zoną ir bandžiau atgaut kvapą. kai atgavau, supratau kad visai nepasimėgavau jų muzika ten prieky, tad stengiaus bent dabar tai padaryti. nu bet neužvežė... Alexas atrodė padėjęs ant visų ir, kaip sesė išsireiškė, "visai neenjoyino". aš taip stovėjau ir galvojau kuo jie tokie patrauklūs, kad dėl jų kai kas skrido šimtus kilometrų, tačiau mano apmąstymus pertraukė tyla iš kolonėlių. nors garsas dingo, arcticai grojo toliau, tikėdamiesi kad čia tik mažutis nesklandumas. na, tuo metu jis toks ir buvo ir po keliolikos sekundžių minia vėl girdėjo muziką. tačiau neilgai trukus tai pasirkartojo ir grupė akivaizdžiai supykusi atsitraukė nuo vaizdo. nu šakės, pamaniau. pažiūrėjau į laikrodį - be 20 vienuolika. nusprendžiau geriau aplankyt Late of the Pier šalia esančioj palapinėj ir pakeliui užsukti į ToiToi. ir nepasigailėjau (dėl abiejų). atėjau kaip tik laiku, vos kelios minutės iki išėjimo į sceną. žmonių buvo ne itin daug, o kas svarbiausia - jie kur kas labiau atsipalaidavę ir draugiškai nusiteikę. Late of the Pier įspūdingai ir gracingai išeina ant scenos, pakėlę galvas ir žiūrėdami į tolį. tik nuskambėjus pirmiems akordams muzika užveda visus. taip gavosi, kad lengvai prasibrovus (čia net per grubus šitas žodis) iki vidurio scenos buvau natūraliai nustumta į pačią jos pradžią. arčiau net nėjau - ištikimos fanės leido tik šokinėt šalia jų ir nesitaikyt į pirmą eilę. man puikiai tiko ir trečia - tiek viską mačiau, tiek puikiai girdėjau,tiek žmonės aplinkui patiko. netoli manęs kažkoks lietuvis, susiėmęs už galvos šaukė "negaliu patikėti! tai neįtikėtina!", o aš šypsojaus ir plėšiau dainas, kurių žodžių beveik nemokėjau. būgnininkas atrodė kaip psichas - baltai aprengtas, keistai krečiantis galvą ryžais plaukais ir tankiai purtantis savo kūną sulig kiekvienu būgno mušimu. patikėkit, vaizdas nepakartojamas. žinoma, neatsiliko ir klavišus spaudantis Sam'as Potter'is. žodžiais jo judesių neįmanoma nupasakoti, bet jei labai įdomu, tikiu kad juos galima rasti youtube. jei neklystu, Poteris buvo tas, kuris su tambūrinu pradėjo lakstyti po sceną ir juokingai šokti. o kitas Sam'as - Eastgate'as - besimaivydamas vis sukinėjosi tarp mikrofono ir sintezatoriaus. dedu galvą, pusė merginų, buvusių toje palapinėje, ten susirinko dėl jo. nors jis tikrai atrodė neprastai bei elgėsi irgi, man kur kas labiau patiko violetiniais blizgučiais pasipuošęs poteris. ai, apskritai man įstrigo šitas pasirodymas, nes jis buvo smagus, verčiantis nestovėti vietoje ir svarbiausia - neerzinantis, nors man ir nepatiko kelios sugrotos dainos. pvz Focker, kurią žino visi, todėl tie visi galvoja, jog reikia tai parodyti ir šokinėti bei stumdytis kuo smarkiau. nu tipo, žiūrėkit, aš žinau šitą gabalą. aš nieko prieš prieš tokį pogą, bet tai tikrai nėra ta daina, kuri to verta. dar pastebėjau, kad garsas toje Tent Stage kur kas didesnis nei prie Main Stage, nuo vibracijos man kuteno ausų būgnelius, o ir atlikėjai ant scenos geriau matosi, nepaisant tik dviejų ekranų. liūdniausias dalyka,s kad koncertas tetruko varganas 45 minutes, todėl aš labai vyliausi jog LotP (geras, rašosi panašiai kaip lotr) išeis encoro. tikėjosi ir visa publika, kuri plojo, šūkavo ir visaip kitaip kvietė keturis bičiukus sugrįžti. kvietė ilgai ir garsiai, tačiau į sceną atėjo tik darbininkai, pradėdami atjunginėti instrumentus. tuomet publika pabaubė ir nusivylę išsidangino iš palapinės. tiesą pasakius dabar galvoju, kad pirmasis kartas LofP nebuvo toks, kokio jie tikėjosi, visgi buvo pirmoji festivalio diena, didžioji dauguma laukė žvaigždūnų arcticų, ir nors aš nemačiau kiek iš viso žmonių buvo tent stage, spėju, kad mažokai, nes labai greit žmonės išsiskirstė, net aš nuo pat scenos ypatingai greit priėjau išėjimą. na, šiaip ar taip, koncertas buvo puikus, totaliai perspjovė Arctic Monkeys, kurie, kaip vėliau sužinojau, nepagrojo mano mėgstamiausių dainų (Old yellow bricks ir Despair in....). lauke labai greit sušalau, nes vakaras nebuvo itin šiltas, o mano visi rūbai (kurių ir šiaip neturėjau ypač daug) buvo permirkę nuo savo ir kitų prakaito iki siūlo galo. iškart susisiekiau su sese (įdomu buvo ar liko gyva po tos mėsmalės. liko.) ir abi grįžom į stovyklą, nes tikėjomės ten rast mūsiškių, kurie per koncertus išsibarstė ir po to labai gailėjosi. deja kempinge radom tik porelę krapų vadybininkų palapinėj, tad aš atsigėriau, atgavau kvapą ir išėjau pas jau pradėjusius groti Basement Jaxx. gailiuosi, kad sugaišau daug laiko einant iš festival area ir į ją, bet be tų kelių gurkšnių vandens kažin ar ilgai būčiau ištempus. draugų neradau, bet ir be jų smagiai laikas praėjo. prisipažįstu - Basement Jaxx žinau tiek, kiek per teliką girdėjau, t.y. mažai. nepaisant to jie užkrėtė gera nuotaika ir net išdribėlės juodaodės su blizgančiais apdarėliais atrodė linksmai ir vertė bent trypčioti. apšilus jau nenustygau vietoj, nors aplink ir nebuvo daug panašių besitaškančių klausytojų, o priekin tarp šlapių kūnų pasitrint nelabai norėjosi. Jau ir dainos girdėtos darėsi, ir kojos pačios kilnojosi, ir žodžius greit pramokau. taip suklausiau kokias šešias dainas ir išsekus patraukiau atgal. dauguma jau buvo grįžę, tik ištvermingoji išsipopuliarėjusi Paulina atlaikė iki galo ir grįžo patenkinta, uždalyvavusi visur kur spėjo. džiaugiausi už ją ir gailėjaus, kad per paskutinį tos dienos koncertą nešėlom kartu. taip pasėdėję prie žvakių po truputį sukritom į palapkes ir sulaukėm rytojaus.

tęsinys po Bliuzo naktų.