Open'er Part II

Penktadienis, liepos 3d.

iš tiesų aš labai džiaugiuosi, kad šiais metais oras Open'erio metu net penkias dienas iš eilės buvo saulėtas, šiltas ir malonus. tačiau antrąsyk iš eilės prabusti apie aštuntą valandą ryto po kelių, ne itin komfortabilių valandų miego palapinėj, nėra žiauriai faina. deja, rytinė saulė buvo tik maža dalelė džiaugsmo. kai mūsų kompanija, nusvilusi nosis ir ne tik, papusryčiavo, sulindo į visus įmanomus pavėsius ir siurbčiojo paskutinius gaiviuosius gėrimus. kas lindėjo praviroj palapinėj ant čiužinio, kas šalia jos ant žolės, o kam teliko butelį mineralinio pasikišt po galva.

taip ir gulinėjom, žaidėm kortom, klausėm muzikos iš telefono, kepėm kiaulienos konservus ant žvakės. niekas iš mūsų neturėjo jokio termiškai apdoroti skirto įrenginio (išskyrus spiralę, bet stovėt pusvalandį eilėj, kad ją panaudotume, nelabai kas ryžosi), nes openerio puslapy rašė, kad tokių dalykų kempinge daryt negalima. vis dėlto ten buvo atskiras žemės lopinėlis su užrašu "grill", kuriame čiuvai kepėsi dešreles ant griliaus (kuriuos paskui palikdavo, tipo "vienkartinis"), virė vandenį dujinių balionėlių pagalba ir kitaip viliojo skaniais kvapais vargšus konservininkus.
žodžiu, šitaip ir pragulėjom iki pavakario, kai ant besileidžiančios saulutės sėdėt buvo nebepavojinga. apie septintą (o gal net vėliau - laikas ten nelabai rūpėjo) patraukėm link festivalio zonos. žmonių, matosi, jau kiek daugiau. gossip neseniai pasitraukė nuo scenos, džiaugiaus kad jos gabaritus išvydau tik rytojaus laikrašty. visi laukiam kooksų. prasigrūdom kažkur į viduriuką ir galvojam, kaip čia juos reikės kviesti. ar skanduoti tą artikelį jų pavadinime, ar tik "kooks", o gal dar kitaip. nusprendėm prisidėti prie skanduosiančios minios, kuri, beje, nebuvo nė perpus tiek arši kaip per vakarykštį koncertą. ir štai, plojimai vis garsėja (skandavimo, deja aš taip ir neišgirdau) ir The Kooks išeina į sceną. jaučiausi kaip mažas vaikas, gavęs saldainį. nepamenu nei kokia pirma daina grojo, nei kaip jie pasisveikino (jei išvis tai darė), atsimenu tik vokalisto veidą, ne ką mažiau laimingesnį nei bet kurio žmogystos iš minios. lengvas gitarų brazdesys ir anglišku akcentu dainuojamų žodžių aidas sukuria tokią šiltą ir jaukią atmosferą, kuri abejingų nepaliko. dainos neilgos, greitai keičia viena kitą, palydimos garsių šūksnių bei plojimų. užgroja vieną iš mano favoritų - Ooh La, ji atrodo prabėga per pusę minutės. atrodo, kad kiekviena daina turi savo aistringiausių gerbėjų klausytojų tarpe. Martynas užsikelia Indrę ant pečių, netrukus tai pakartoja keli šalimais stovintys. muzika taip užliūliuoja Indrę, kad ji užsifilmavusi negirdi net mūsų šūksnių šalia pat. aš vis laukiu, kada suskambės Naive. neilgai ir teko laukti. galvoja sukirba mintis, kad jau daug dainų sugrota ir pabaiga artėja, nors koncertas atrodo dar visai neseniai prasidėjo. tačiau tą nedidelį liūdesį greit nuveja džiugios dainos, verčiančios visą minią trypčioti ir šokinėti. nepamenu gerai, bet vokalistas lyg ir klausinėjo, ar mes norim go to the seaside. :) visi norėjo... ir jau einant į pabaigą insturmentai prityla, visiškoje tyloje skamba Luke balsas, kuriam pritaria tūkstančiai žmonių: do you want to go to the seaside... taip keista buvo girdėti visišką tylą tas kelias sekundes tarp dainos eilučių. bene nuostabiausias momentas per visą koncertą, ar net festivalį, kai tos tylos akimirkos atrodo padarė daugiau nei visos sudainuotos dainos. Seaside tikrai nėra mano mėgiamiausia The Kooks daina, bet tuomet ji skambėjo tiesiog nepakartojamai. po to vėl sekė kelios triukšmingesnės dainos, vėl šokčiojimai, vėl trepsinčios kojos, linguojantys klubai. ir staiga ištiestos rankos bei garsiai spiegiantys balsai, kai Luke nubėgo nuo scenos žemyn link tvorelės šalia klausytojų. tuo metu šviesos ir šimtai rankų, tūkstančiai pirštų buvo ant jo kūno. nors buvau gan toli nuo veiksmo, bet vaizdas atrodė pritrenkiančiai. vos 24-erių bachūriukas laikomas už kojų (ar tiksliau reiktų sakyt - už kelnių), kad minia nenutemptų jo ir nesuvalgytų. :) nežinau koks buvo vaikinų ir merginų santykis toje grūstyje, bet visi tuo metu JO norėjo. o visi kiti likę, ploko ir šūkčiojo, aš laiminga šypsojaus. kaip faina, galvojau, tiek jaunam vokalistui, tiek aplink jį esantiems. Luke grįžus jie vėl sugrojo kelias dainas, koncertą pabaigdami Sofa Song. gaila tik, kad biso neišėjo, nes publika buvo pavergta kuksų nuoširdumo ir gyvybingumo. tikiu, kad jie iš mūsų gavo ne ką mažiau geros nuotaikos ir šiltų geraširdiškų emocijų. tai buvo turbūt labiausiai nustebinęs ir nuoširdžiausias pasirodymas per visą festivalį.

po koncerto visi apsipatenkinę susivokėm, kad be galo ištroškom, o kai kas ir išalkt spėjo. kai pasiklydę vargais negalais radom vieni kitus, išgėrėm kas vandens, kas ko kito, pasėdėjom ant žolytės, suvalgėm bulvyčių. šiek tiek per vėlai susivokėm, kad Moby jau scenoje, tad paskubom žygiavom atgal link Main stage, stengdamiesi neįsilipt į plastikinį bokalą ar kečupu išterliotą lėkštę. liko nebedaug, o aš jau girdžiu savo mėgstamiausią In My Heart. einu ir dainuoju ją, jau neberūpi ir kuo arčiau scenos prieiti, neberūpi ir bulvyčių liekanos rankoj. sustojam kur mažiau žmonių ir kur dar įmanoma įmatyti Moby plikę iš toli, bei ekranus iš visų pusių. iškart skriejo visos mintys iš galvos, liko tik muzika. Mobis po kiekvienos dainos vis kartojo dženkujedženkujedženkuje arba anglišką prailgintą variantą, o mes šypsojomės. sugroja kai ką iš naujo albumo, publika atrodo jo dar ne itin klausė, bet vis tiek linksmai linguoja. Moby sako: have you noticed that it's not raining? thanks god it's not raining! ir užgroja Raining again. aš džiaugiuos, kad skamba mano mėgstamiausi gabalai. kojos nesiliauja judėjusios, akys žvalgos tai į ekraną, kur šmėžuoja senstelėjęs, bet vis dar charizmatiškas dėdė iš amerikos bei jam padedančios vokalistės. Moby vis užmeta kokį bajeriuką, pvz., lipdamas nuo scenos: aš kai nulipu nuo scenos žemyn, atrodau labai žemas. geriau lipsiu atgal, kad apsimesčiau dideliu. ir vėl muzika, tai rami, tai energijos likučius eikvojanti iš kiekvieno aistringesnio klausytojo. kai suskamba Porcelain, atrodo kad geresnio atlikėjo festivaliui parinkti nebeįmanoma. aš vis laukiu kada sugros mano naujojo albumo favoritą - Shot in the back of the head, bet deja jo taip ir nepavyko išgirsti. tai vienintelis mano priekaištas tau, Moby! jis vėl prikolina, atlieka gitaros solo, nes, pasak jo - čia juk roko muzikos festivalis! per Natural blues dainos žodžius išmoko kiekvienas ir atrodo jau nieko geriau nebereikia. bet viską apvainikuoja Lift me up, per kurią šitiek šokinėjančių žmonių vienoje vietoje aš gyvenime nebuvau mačius. kamera praskriejo pro arčiau scenos esančius žmones, iš kurių VISI atrodė kaip didelė nesustabdoma banga, o ką jau kalbėt apie toli esančią publiką, kuri irgi nestovėjo ant dviejų kojų. paskutiniai energijos likučiai paliko mano kūną. atrodo, koncertas čia ir galėtų baigtis, bet Moby nusprendžia dar sugroti kelias dainas, bet jos jau atrodo kiek nublankusios po tokių su pasigardžiavimu sudorotų dainų. vėl laikas praskriejo neįtikėtinu greičiu ir mes traukiam palapinių miestelio link... bet ne miegot, o išleistuvių švęst! šventėm iki paryčių, kai užkalbinau du praeinančius suomius, su kuriais valandėlę labai smagiai praleidome laiką besišnekučiuodami. tada viskas atrodė nesvarbu, carpe diem taip sakant, ir man nė motais buvo, kad aš tik po penkių į palapinę įslinkau. o dabar vėl gailiuosi, kad bendravimas buvo tik čia ir dabar, o taip norėtųsi dar kada pabendraut su Scott ir Little Bjork. bet miego visiems reikia...

Šeštadienis, liepos 4d.

Po tokių išleistuvių ir koncertų mano balsas ryte buvo pakankamai nepavydėtinas. bet nėra tokio dalyko, kurio griežinėlis dešros nenuvytų! užkandau dešros, agurko, heinekeno. ir jau planuojam kur šįvakar eisim, ko klausysim. Main stage tądien mūsų nedomino, tad planavom traukt į tentą nuo devynių. kadangi laiko iki tos devintos daug, o antrą dieną pragulėt po palapinės stogu nesinorėjo, patraukėm miesto link. kadangi tuo pačiu metu dar vyko šventė mieste, žmonių tuntai neleido rasti nė apytuštės kavinukės. galiausiai išsirinkom patraukliausią blyninę, kuri netgi turėjo anglišką meniu, ir, atlaukę pusvalandį eilėje, prisėdom prie staliuko. sušveitę gigantiškas porcijas prancūziškų crepe, nemokamu autobusu patraukėm parduotuvės kryptimi, o iš ten, su 5l buteliais vandens, atgal į savo namus. atėjus vakarui papildomai išsikeitėm zlotus į vietinę valiutą - festivalio kuponus (kursas 3zl-1 kuponas) ir ėjom kas šopintis, o kas pavalgyt (ypač tie, kas blynų nevažiavo valgyt). deja, jau tądien visos tašės ir maišai su festivalio atributika jau buvo išpirkti. ir nors žadėjo, kad kitądien jų vėl bus, tai buvo netiesa. tad teko apsiriboti auskarais ir kompaktais.
kadangi, kaip jau minėjau, tarp festivalio zonos ir camping area yra nemažas žemės plotas, gana ilgai tenka pėdint iš taško į tašką. deja, taip jau išėjo, kad išsiskirstę nesusitarėm tikslios susitikimo vietos ir laiko, todėl nespėjom atbėgti į Emilianos Torrini koncertą. būtent bėgom, nes tiek aš jos paklausyti norėjau, tiek pradėjęs kapsėti lietus gąsdino. įlindusios į palapinę tegavom paklausyti vienos dainos, kuri buvo be galo linksma ir mane tik nuliūdino, kad pražioplinau dar vieną gerą pasirodymą. iš klaidos pasimokėm ir daugiau niekur nebeslampinėjom ir atsigulę ant žolės Tent stage laukėm White Lies išėjimo į sceną. pralaukėm daugiau nei valandą ir štai jau švyti dvi baltos raidės WL ekrane. ties pirmom dainom publika šėlsta - matyt, žinojo, ko tikėtis iš šitų bičiukų. patiko, kad pačios pirmos dainos buvo užvedančios. aišku, kur neužves, kai labiausiai iš visų gabalų laukiau Lose My Life, kuri netruko užgroti. netrukus suskambėjo ir Farewell to the fairground, kurios vidury Ugnė pašėlo - juk šitą dainą grojo ir angare pirmą dieną! po kelių itin energingų dainų atgavinėjau kvapą ir žvalginėjausi. vokalistas išsiskyrė savo susireiškiminimu - rankų iškėlimu kaip per Placebo - For What it's Worth viršelį, išdidžiu žvilgsniu į minią bei nuolat rimta veido išraiška. iš tiesų vaizdas buvo tikrai neprastas - atminty ilgai įstrigs šitas čiuvas balta maike ir rimtu balsu. žinoma, grupė dar visai nauja ir dainų rezervas pas juos nebegalinis, tad retkarčiais nuobodokos dainos šiek tiek nuvildavo, tačiau tikiu, jog šita problemėlė laikui bėgant išsispręs. ant pačio galo sugroti Death - turbūt puikiausias grupės sprendimas. neišeiti biso, kad ir kaip publika prašo - blogiausias. bet juk visi taip darė... atsitrankę kojytes ir kiek prarėkę gerklytes ėjom dasibaigti į tą angarą - Burn Beat stage. unfortunately, jis nuvylė. garso buvo per mažai, gabalai ne itin vežantys. žodžiu, kad nepraleistume dar vieno gero koncerto, grįžom atgal į Tent stage. žmonių itin mažai. kas gi žinos tokius kaip M83? iš mūsų grupelės ištvermingųjų žinojau tik aš su sese ir džiaugiuosi jais užkrėtusi dar bent porą žmonių. užsiėmę patogias vietas lingavom į taktą. muzika tikrai pakerėjo ir aš netgi atleidau jiems, kad nesugrojo mano manymu geriausios savo dainos - You Appearing. panelė atrodė tiesiog pritrenkiančiai, negalėjau atplėšt nuo jos akių. blizgantis neaiškios formos ir pavadinimo rūbas, pavydėtinta šukuosena, viso kūno judesiai - manau ne man vienai tai atrodė įspūdingai. ekrane mirgėjo kiek šyzovi vaizdiniai su iškraipytom spalvom, o aš buvau pilna muzikos. Paulina atsisuka į mane ir sako: kaip gaila, kad visai nebeturiu jėgų pašokti. ir aš jai pilnai pritariu. kai kurie aplink šokinėja, o aš net kojų atplėšt nuo žemės nebegaliu - taip pavargus buvau. vis dėlto tai netrukdė džiaugtis muzika, o tai svarbiausia. na, dar norėjosi galvą užverst viršun ir gėrėtis žavigdžėtu dangum, tačiau viskas, ką toj palapinėj buvo galima įžiūrėti, tai dūmų ratilus (kurie, galiu pasakyt, tikrai nervino!). vidury koncerto Ugnė su Martynu atsisveikino, neva miegot nuėjo, o iš tiesų negerais darbais užsiiminėt. o mes su Paulina ir sese likom ir toliau lėtai judėjom į taktą. nutilus paskutiniams garsams patraukėm link išėjimo ir aš šypsodamasi vilkau kojas, girdėdama iš Paulinos komplimentus šiems muzikantams. taip ir norėjosi jiems pasakyti - ačiū už tokią naktį.
grįžę ėjom miegot, nors tie, kas neatbuvo iki paskutinių koncertų minučių, liko lauke ir šventė šventę. aš norėjau miego ir tik miego, kurio, žinojau, labai truks paskutinę svarbiausiąją dieną. porąkart prabudus (tai iš šalčio, tai iš šventikų triuškmo) galiausiai kietai įmigau ir kaupiau jėgas didžiausiąjai metų dienai.

Heineken Open'er Part I

prieš man važiuojant į šiųmetinį Open'er* festivalį, buvo labai smalsu kaip ten viskas atrodo paprasto dalyvio akimis. deja, norimų pasakojimų radau vos porą ir tai kelių metų senumo, tačiau jie padėjo susigaudyti ir žinoti ko tikėtis.

___

* Open'er - Heineken Open'er Festival

savo ruožtu nupasakoju savo penkias dienas Lenkijoje, Gdynėj, muzikiniam festivaly Heineken Open'er, kur laikas lėkė žaibišku greičiau pažerdamas širdin nepamirštamas laimingiausias (ar nelabai) akimirkas. rašau tiek apie buitinius, tiek muzikinius dalykus, galbūt kiek išsiplėčiau kur nereikia, bet laikiaus nuostatos rašyt visus brainstormus teksto beveik netaisant. gali pasitaikyti nežymių faktinių klaidų, nes vis dėlto visko įsiminti be priekaištų aš negaliu. :)

Trečiadienis, Liepos 1d.

išaušta rytas. pabundu prieš šešias ir išsigandus, kad pramiegojau, sviedžiu telefoną ant žemės. tačiau viskas gerai, susitikrinu ar turiu bilietus, pinigus, telefą ir dokumentus, atsisveikinam su mama ir išeinam su sese. visi susitinkam Statoile prieš septynias. mūsų 17 - trys vilniečiai, du raseiniškiai ir likę 12 kauniečių. visi su nepavelkamom tašėm, mineraliniu rankose ir veidais, kuriuose atsispindi ryžtas, susijaudinimas, sumišęs su nerimu, ir džiugesys. į priekį važiavom 50viečiu autobusu, tad sumetę daiktus lipom į jį ir patraukėm Lenkijos link. visi užsiėmę savais interesais - kas šneka apie egzus, kas skaito knygą ar miega, pamatėm, jog iš dangaus pasipila galingas lietus. apsidžiaugiau, kad pasiėmiau lietpalčius ir nuliūdau, kad nesugebėjau nusipirkti botų. tačiau po keliolikos minučių lietus liovėsi ir autobuse prasidėjo žaidimų kortomis maratonas. kai Paulina trisdešimt septintą kartą buvo Mafija, niekas nenorėjo mirti ir kortas padėjo į šalį. bet ne vien dėl to. mes kaip tik pravažiavom pasienį ir mus sustabdė patikrinti kelių policija. visi sukruto išsitraukti dokumentus, kai kas pradėjo verkšlenti kad jie kuprinėj po visų kitų kuprinėm bagažo skyriuj, bet greit tuo niekas nebesirūpino. vairuotojas su policininku šnekėjo lenkiškai, o mes, gale autobuso sėdėdami, išvis negirdėjom apie ką jie kalba. po keliolikos minučių pradėjau nerimauti. vairuotojas lauke vaikštinėjo ir šnekėjosi tai su geltonaliemeniais, tai su kažkuo kitu telefonu. kai autike pritrūko šviežio oro, išėjom pasivaikštinėti ir Martynas išsiaiškino kame šuo pakastas. ogi mūsų vairuotojui pasibaigė licenzija, todėl turėsime laukti kol jam atveš pinigų sumokėti baudą - 8000 pinigų. praėjo valanda. antra. jau kažkaip ir nuobodu pradėjo darytis. praėjo trečia. visi spėjo du kartus nueiti į tualetą, grįžti atgal į Lietuvą ir vėl į Lenkiją, atsigerti kavinėj šleikščios kavos. praėjo ketvira valanda. vairuotojas vis dar laukia pinigų. dar po beveik pusvalandžio atvažiavo mašina iš Prienų, kurios dėka mūsų autobuso variklis vėl užsivedė ir, palydėdami šūksnių, važiavome tolyn. lėkėm greit, matyt, ne mums vieniems tos keturios su puse valandos nebuvo planuotos. bandėm miegoti per keturias sėdynes bet man asmeniškai ne itin pavyko - autikui stabdant prabusdavau, kad nenusiversčiau ant žemės. tuomet laiką stumdavom valgydami, plepėdami, vėl valgydami ir panašiai. na, ką ir šiaip žmonės daro autobusuose. sustojam degalinėj, į tualetą. Martynas sumoka zlotą už mus visus ir šiek tiek nesusiprasdami, kad durų laikyti nereikia, atstovim eilutę. pirmiausia prie wc, po to stoviniuojam po stogeliu, kadangi vėl pradėjo lyti, o autike sėdėti nesinori. galiausiai, nugriaudėjus tikrai itin garsiam griaustiniui, sėdom ir važiavom tolyn. vėl valgėm, pasakojom anekdotus, Ugnė papasakojo apie virškinimą ir jo sutrikimus per kažkurią dainų šventę. galiausiai įvažiavom į Gdanską. grožėjomės senamiesčiu ir laukėm kada gi pasirodys ta Gdynia. įvažiavus į ją gaudėm akimis ženklus link Open'er festivalio, o aš nuslinkau pas vairuotoją sakyt kur toliau važiuot. kai kurie žmonės jau iki tada žinojo kad šturmanė aš tokia pat gera kaip ir krokodilų dresuotoja, ir visi, važiuojantys autobusu, tuo įsitikino, kai apsisukinėjom įkalnėje arba vidury sankryžos. galiausiai vairuotojas pasikonsultavo su taksistu, o aš nusprendžiau mest žemėlapį ir vadovautis žaliais ženklais. galiausiai išvydom žmones su kuprinėmis ir miegmaišiais, traukiančius viena kryptimi. sustoję prie įėjimo išsikrovėm daiktus (ko neišsikrovėm, vairuotojas išmetė tiesiogine to žodžio prasme) ir nusitįsėm juos link campingo area. buvo maždaug aštuonios valandos vakaro, o gal ir septynios, man prireikė laiko orientuotis lenkiškoj laiko juostoj. niekas nežinojo nei kur eit, nei ką daryt, bet kadangi kelias tebuvo vienas, nesugebėjau pasiklysti netgi aš. pakeliui sutikom žavią lenkaitę, kuri mums davė registration forms. iš kokio penkto karto išaiškinom jai kad mes jas turim ir netgi esame užpildę, ir galiausiai ji mus nukreipė į baltą palapinę. nuslinkę iki jos sumetėm daiktus į krūvą šalia Heinekeno širdies - ToiToi tualeto - ir ėjom išsikeist bilietus į apyrankes. aš peršikau dėl Paulinos, ant kurios bilieto per klaidą netyčia įrašiau kito žmogaus vardą. liepiau jai sakyt kad čia jos boyfriendas pirko bilietą ir savo vardą užrašė, bet pasirodo kad nelabai jiems įdomu buvo kad Paulina atėjo su Aurimo bilietu. vietoj registration form galėjai paduot savo brandos atestatą ir vis tiek būtum praėjęs. gaila šiek tiek, aš taip kruopščiai pildžiau kiekvieno keleivio formas... galiausiai visi džiaugėmės naujais papuošalais ant rankos ir įėjom į camping area. pradėjom statytis palapines ir tai daryt trukdė vyrukas iš crew, kuris vis liepdavo šiek tiek patraukti palapines, neva užsiėmėm pernelyg duag vietos. ok, iš tiesų taip ir buvo, bet man buvo liūdna matyti Jovitos veidą pavadinimu "dar tu čia man pavadovauk", sužinojus kad visos jos pastangos pasistatyti namą buvo bergždžios. pagaliau visų palapinės (kai kurių apartamentai) jau stovėjo, o ir vakaras netruko ateiti. sugalvojom, kad reikia apsižvalgyt po teritoriją, tačiau iš tiesų nelabai ten buvo kur vaikščioti. aplankėm kvepiančius ToiToi, dušus, apsipirkimo ir paslaugų punktus ir grįžom atgal. pavalgėm vakarienę (vis dar normalus maistas - sumuštekai, blynai ir panašiai), sumetėm Heinekeno skardines į krūvą. norėjom fiksuoti ją vis augančią, tačiau šiuos planus sugriovė šiukšlių surinkėjas. jau pačia pirmąją dieną (tiksliau nulinę/įvadinę/pilot dieną) žmonių buvo daug (maždaug trečdalis viso kempingo) ir nemažai jų - užsieniečių. tai sužinojom jau naktį, kai su Paulina ėjom pažindintis su kitais. po to mūsų ieškoti išėjo Jolanta, Milda ir Eglė, kurios irgi prie mūsų prisijungė. sužinojau kad verta turėti draugių Eglių, nes nelietuviams jų vardas - Christmas tree - skamba tikrai juokingai. susipažindom su anglais (Paulina, žinai mūsų klaidą), lenkais ir airiais. vėliau sužinojom (ar pastebėjom iš kalbos ar vėliavų) jog į Gdynią suplaukė/suskrido/suvažiavo žmonės ir iš Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Rusijos, Turkijos, Slovakijos, Škotijos ir neabejoju, jog ir kitų šalių. labai įdomu būtų pamatyti oficialą statistiką kas iš kur suvažiavo. galbūt lenkai padarytų išvadas ir susiprotėtų prie kiekvieno lenkiško užrašo parašyti ir anglišką variantą. nes dabar to tikrai kai kur trūko. dar man trūko miego, tad po visų pastangų dar su kažkuo susipažįsti, patraukiau į palapinę, kaip ir kiti.

Ketvirtadienis, liepos 2d.

rytas išaušo anksti. pabudau apie pusę aštuonių dėl nepakeliamo karščio palapinėj. gaivinausi Neringos ledine kava (šlykštoka, bet iš šaldytuvo) ir dešra. tualetai vis dar saldžiai kvepia švara. palapinių vis daugėja ir mes visi vienareikšmiškai nusprendėm, kad atvažiuoti anksčiau buvo pats geriausias sprendimas (nors ir neplanuotas iš anksto). buvom apdalinti šalia pat leidžiamu laikraščiu, kuriame buvo trumpai aprašyti vakarykštės dienos įvykiai, pakalbinti kempingo gyventojai, vėliau ir atlikėjai, surašyta šiandienos programa ir dar šis bei tas. kadangi laikraštis varganų 8 puslapių, o festivalio zona atsidaro tik nuo keturių, patraukėm prie jūros. ėjimo nemažai, kur kas labiau apsimoka pavažiuot stotelę ar dvi (du autikai veža nemokamai) ir taip sutaupyt apie dešimt minučių, t.y. maždaug pusę kelio. pliažiukas šiaip sau, smėlis pilnas akmenukų ir net stiklų o_O. vanduo šaltas ir šlapias. bet bent iš akies atrodė švaresnis nei pas mus. įdomu tai, kad nėra kopų ar spygliuočių miškų, kaip pas mus. nusisukęs nuo jūros net nepatikėtum, kad prie jos esi, nes matai lapuočius medžius ir net ošimo nesigirdi. na, aš, kaip mažai miegojęs ir nusiteikęs vakare šventę švęst žmogutis, prisnūdau prieš tai išklausius šalia sėdinčių lenkų tyčiojimusis (bent aš taip supratau) iš Placebo. po poros valandų, kai pabudau, visi jau norėjo eiti atgal. ir gerai, nes prie tos jūros nelabai ir yra ką veikti, juolab vietos irgi ne per daugiausiai. grįžę užkandom, aplankėm ToiToi ir patraukėm į patį festivalį. pirmą kartą ten einant atstumas neatrodė labai tolimas. apie 8 minutės skaičiuojant nuo kempingo išėjimo. nepavydžiu tiems, kurie turėdavo pereit visą kempingą iš tolimiausio galo... ypač grįžtant miegot po visų koncų. taigi, prieš įeinant į festivalio zoną visus stropiai patikrino (ar apyrankės neuždėtos per laisvai, ar nesinešam fotikų/maisto/gėrimų/žolės), tačiau įsikišus kokį fotiką į botus, tiksliau botą, niekas nesugalvodavo ten patikrint. dar pastebėjimas - vaikinus tikrino kur kas atidžiau nei merginas. apgrabaliojo visus. bijau pameluoti, bet lygtai buvo kažkur parašyta, jog į festo zoną galimą įsinešt 0,5l vandens. tačiau prie įėjimo mūsų kompanija kokius tris litrus ten paliko... daugiau nesinešėm :D viduje šiek tiek apsivaikščiojom, apžiūrėjom maisto gaminimo taškus, kurių tikrai apstu, pilnas prekių parduotuves, bei kai kurias įdomesnias vietas. pvz viename kioskelyje galėjai užpildyt lapą suvedžioti sakinius apie kontracepciją, ir jei padarydavai viską teisingai, gaudavai turistinį kilimėlį. :) aišku, viskas lenkiškai, ir mergina, dalinusi tuos lapus, angliškai beveik nekalbėjo. kitur buvo galima panaršyti internete nemokamai, pasikrauti telefoną, žaisti xbox palapinėje, žiūrėti filmukus ir dar daug visko. aš net nežinau ar iki pat galo teritorijos buvau priėjus, nes einant viskas kartodavosi, o main stage ir tent stage buvo pačioje pradžioje (ten koncertavę atlikėjai labiausiai ir domino). ai, dar radom tokį angarą, kur grojo žiaurų bumčiką. ir man, tokių dalykų nemėgstančiai, ten žiauriai patiko! žmonių ne itin daug, garsas kokybiškas ir trankus, muzika kur kas geresnė nei pas mus Lietuvoj klubuose leidžia. visokiems dydžei triesto dar toli iki tokio smagumo. tiesa, priešpaskutinę dieną, kai ten apsilankėm, pusė garso buvo kažkur dingę ir vidun priėjo senų diedų, tad ir smagumo ne tiek daug beliko. anyway, pirmą dieną ten apsilankius man labai patiko. įsiminkit - vadinasi kažkaip Energency arba Burn Beat Stage. ten parduoda Burn. beje, visus gėrimus be išimties pilsto į plastikinius bokalus. iš tiesų gerai, nieks butelio nepaleis atlikėjui į galvą, tačiau jau apie dešimtą žolė būna nusėta tais bokalais, kadangi konteinerių ar paprasčiausių šiukšlių maišų mažoka. o naktį eiti per prastai apšviestą lauką ir slysčioti, kai koja įstringa į plastikinį batą, nėra malonu ir patogu. žodžiu, viską daugmaž apvaikščioję dar grįžom į kempingą, užkandom, atsigėrėm ir patraukėm klausytis muzikos.

iš anksto buvau nusistačius, kad labiausiai laukiu Placebo ir Arctic Monkeys pasirodymų. pastarieji nėra mano itin mėgstami, bet jų muzika tokia šokinėti verčianti, kad tikėjausi ypač energingo ir užvedančio koncerto. tokių paskatų vedama, iš anksto, per lenkų Renton pasirodymą, broviaus priekio link. pšekai visai neprastai varė, nors anksčiau klausyti keli jų įrašai visai nekabino. patiko, kad angliškai dainavo aiškiai (nors ir ne itin gausiai), išlaikė kontaktą su publika bei ją užvedė. žmonių buvo daug (be abejo, dauguma jų tiesiog saugojo geras vietas prieš arcticus), tačiau buvo aišku, kad Rentonai Lenkijoj yra tikrai vertinami. nerasčiau pas mus panašaus atitikmens. tuo metu aš su Paulina, kuria kartu brovėmės priekin, linksmai sau leidom laiką ir mojavom į kamerą, kai filmavo visus klausytojus. Paulina su savo pasiųstu oro bučiniu iškart patraukė operatorius akį. dėka jo visa minia per ekranus galėjo pasigrožėti galingais Paulės papais, prizoomintais ant tiek, kad daugiau tam ekrane nieko ir nesimatė. čia pat publika pamiršo muzikantus ir šūksniais palydėjo moteriškasias grožybes, kol aš raičiaus iš juoko dėl Paulinos išsipopuliarėjimo. dievaži, tikiuos bus įmanoma parsisiųst šitą koncą. grįžtam prie muzikos. po dar keleto dainų, kai Rentonai paliko sceną, lenkai plojo ir prašė biso. dėl manęs jie to galėjo ir nedaryti, bet iš to juoko jau niekas neberūpėjo. po encoro dar labiau pralaisvėjo priekis ir mes su Paule jau buvom ties kokia šešta eile. iki koncerto liko daugiau nei pusvalandis. čia aš supratau, kad padariau klaidą. aišku, aš žinojau, kad tokio masto koncertai nėra subalansuoti gležniems ir mažiems žmonėms kaip aš, bet juk atvariau čia ne iš galo į dainininkus paspoksoti. mane nustebino ir net išgąsdino, kokie aršūs ir blogo linkintys žmonės ten susirinko. primeskit, turėjau beveik valandą atkentėt kažkokio storo ir baisaus lenko šikną, įspraustą man į pilvą, kad jis būtų garantuotas, jog aš neužimsiu jo vietos. kai tik kas sugalvodavo nueit toliau nuo scenos, dar nespėjus tam žmogui apsisukti, kiti jau spraudėsi į paliekančiojo vietą. nudžiugau pamačius sesę kiek arčiau scenos. tačiau džiaugsmas ilgai nesitęsė. žmonės vis labiau lipo ant manęs tikrąja to žodžio prasme, plaukų vis mažėjo ant mano galvos, o ranka vis labiau drėko ir pamažu slydo iš Paulinos delno. galiausiai kažkaip įsitaisėm tarp daugybės prakaituotų kūnų ir aš beviltiškai bandžiau įkvėpti oro. išgirdau, kaip už manęs lietuviai linksmai šnekėjosi maždaug "kaip norėčiau kad kas nors iš priekio nualptų ir man vietos atsirastų". nu nx, pagalvojau, negana to kad aš tau alkūnių laikytuvą atstoju, tu dar linki kitiem blogo dėl kažkokių bičiukų, kuriuos puikiai matysi ir iš esamos vietos su savo krepšininko ūgiu. man tai visai nejuokingi bajeriai, kai dėl savęs linki kitam blogo. todėl nenuostabu, kad iki koncerto likus ~15min vieną alpstančią panelę apsauginis ištraukė iš tos mėsmalės. pradžia jau čia pat, o aš pradėjau bijot dėl savo sveikatos, nes to debilo šikna, įsprausta man į pilvą, bei kito, į nugarą, ne tik kad neleido kvėpuoti, bet ir linksmos ateities nežadėjo. galiausiai visi pradėjo skanduoti "arctic monkeys" ir jie išėjo į sceną... tuomet aš IŠSIGANDAU. mano sesė, kaip arcticų gerbėja, turi ant sienos prisikabinus jų plakatų, todėl žinojau kokie žmonės turėtų pasirodyt. bet kai išėjo kažkokie maugliai su plaukais, ilgesniais ir suveltesniais nei to negro iš Manijos reklamos, man buvo lengvas šokas. tačiau prasidedanti muzika nuvijo blogas mintis ir užvedė. užvedė ne tik mane, bet ir visus aplinkui, o kadangi visi buvo sulipę į vieną didelę minią, nešokinėti negalėjai, nes tave tiesiog šokdino kitų užpakaliai bei kitos kūno dalys. nežinau, man tai visai nelinksma, kai negali kontroliuoti savo veiksmų, kelnių smukimo žemyn greičio bei mažėjančių plaukų ant galvos kiekio. neilgai trukus link apsauginio nuplaukė dar vienas apalpėlis. nežinau, gal aplinkui jų buvo ir daugiau, aš tiesiog negalėjau pasukt galvos. po trijų dainų supratau kad ir man taip baigsis, nes įkvėpti oro tapo beveik neįmanoma. deja, palikti priekines eiles buvo ne ką lengviau nei jose išlikti. dabar gailiuosi, kam nepaprašiau manęs iškelt ir per rankas perduot sargybiniams, nes irtis atgal buvo sizifo darbas. galiausiai, pasprukusi iš tų aršuolių grūsties atsikapsčiau į saugesnę ir ramesnę zoną ir bandžiau atgaut kvapą. kai atgavau, supratau kad visai nepasimėgavau jų muzika ten prieky, tad stengiaus bent dabar tai padaryti. nu bet neužvežė... Alexas atrodė padėjęs ant visų ir, kaip sesė išsireiškė, "visai neenjoyino". aš taip stovėjau ir galvojau kuo jie tokie patrauklūs, kad dėl jų kai kas skrido šimtus kilometrų, tačiau mano apmąstymus pertraukė tyla iš kolonėlių. nors garsas dingo, arcticai grojo toliau, tikėdamiesi kad čia tik mažutis nesklandumas. na, tuo metu jis toks ir buvo ir po keliolikos sekundžių minia vėl girdėjo muziką. tačiau neilgai trukus tai pasirkartojo ir grupė akivaizdžiai supykusi atsitraukė nuo vaizdo. nu šakės, pamaniau. pažiūrėjau į laikrodį - be 20 vienuolika. nusprendžiau geriau aplankyt Late of the Pier šalia esančioj palapinėj ir pakeliui užsukti į ToiToi. ir nepasigailėjau (dėl abiejų). atėjau kaip tik laiku, vos kelios minutės iki išėjimo į sceną. žmonių buvo ne itin daug, o kas svarbiausia - jie kur kas labiau atsipalaidavę ir draugiškai nusiteikę. Late of the Pier įspūdingai ir gracingai išeina ant scenos, pakėlę galvas ir žiūrėdami į tolį. tik nuskambėjus pirmiems akordams muzika užveda visus. taip gavosi, kad lengvai prasibrovus (čia net per grubus šitas žodis) iki vidurio scenos buvau natūraliai nustumta į pačią jos pradžią. arčiau net nėjau - ištikimos fanės leido tik šokinėt šalia jų ir nesitaikyt į pirmą eilę. man puikiai tiko ir trečia - tiek viską mačiau, tiek puikiai girdėjau,tiek žmonės aplinkui patiko. netoli manęs kažkoks lietuvis, susiėmęs už galvos šaukė "negaliu patikėti! tai neįtikėtina!", o aš šypsojaus ir plėšiau dainas, kurių žodžių beveik nemokėjau. būgnininkas atrodė kaip psichas - baltai aprengtas, keistai krečiantis galvą ryžais plaukais ir tankiai purtantis savo kūną sulig kiekvienu būgno mušimu. patikėkit, vaizdas nepakartojamas. žinoma, neatsiliko ir klavišus spaudantis Sam'as Potter'is. žodžiais jo judesių neįmanoma nupasakoti, bet jei labai įdomu, tikiu kad juos galima rasti youtube. jei neklystu, Poteris buvo tas, kuris su tambūrinu pradėjo lakstyti po sceną ir juokingai šokti. o kitas Sam'as - Eastgate'as - besimaivydamas vis sukinėjosi tarp mikrofono ir sintezatoriaus. dedu galvą, pusė merginų, buvusių toje palapinėje, ten susirinko dėl jo. nors jis tikrai atrodė neprastai bei elgėsi irgi, man kur kas labiau patiko violetiniais blizgučiais pasipuošęs poteris. ai, apskritai man įstrigo šitas pasirodymas, nes jis buvo smagus, verčiantis nestovėti vietoje ir svarbiausia - neerzinantis, nors man ir nepatiko kelios sugrotos dainos. pvz Focker, kurią žino visi, todėl tie visi galvoja, jog reikia tai parodyti ir šokinėti bei stumdytis kuo smarkiau. nu tipo, žiūrėkit, aš žinau šitą gabalą. aš nieko prieš prieš tokį pogą, bet tai tikrai nėra ta daina, kuri to verta. dar pastebėjau, kad garsas toje Tent Stage kur kas didesnis nei prie Main Stage, nuo vibracijos man kuteno ausų būgnelius, o ir atlikėjai ant scenos geriau matosi, nepaisant tik dviejų ekranų. liūdniausias dalyka,s kad koncertas tetruko varganas 45 minutes, todėl aš labai vyliausi jog LotP (geras, rašosi panašiai kaip lotr) išeis encoro. tikėjosi ir visa publika, kuri plojo, šūkavo ir visaip kitaip kvietė keturis bičiukus sugrįžti. kvietė ilgai ir garsiai, tačiau į sceną atėjo tik darbininkai, pradėdami atjunginėti instrumentus. tuomet publika pabaubė ir nusivylę išsidangino iš palapinės. tiesą pasakius dabar galvoju, kad pirmasis kartas LofP nebuvo toks, kokio jie tikėjosi, visgi buvo pirmoji festivalio diena, didžioji dauguma laukė žvaigždūnų arcticų, ir nors aš nemačiau kiek iš viso žmonių buvo tent stage, spėju, kad mažokai, nes labai greit žmonės išsiskirstė, net aš nuo pat scenos ypatingai greit priėjau išėjimą. na, šiaip ar taip, koncertas buvo puikus, totaliai perspjovė Arctic Monkeys, kurie, kaip vėliau sužinojau, nepagrojo mano mėgstamiausių dainų (Old yellow bricks ir Despair in....). lauke labai greit sušalau, nes vakaras nebuvo itin šiltas, o mano visi rūbai (kurių ir šiaip neturėjau ypač daug) buvo permirkę nuo savo ir kitų prakaito iki siūlo galo. iškart susisiekiau su sese (įdomu buvo ar liko gyva po tos mėsmalės. liko.) ir abi grįžom į stovyklą, nes tikėjomės ten rast mūsiškių, kurie per koncertus išsibarstė ir po to labai gailėjosi. deja kempinge radom tik porelę krapų vadybininkų palapinėj, tad aš atsigėriau, atgavau kvapą ir išėjau pas jau pradėjusius groti Basement Jaxx. gailiuosi, kad sugaišau daug laiko einant iš festival area ir į ją, bet be tų kelių gurkšnių vandens kažin ar ilgai būčiau ištempus. draugų neradau, bet ir be jų smagiai laikas praėjo. prisipažįstu - Basement Jaxx žinau tiek, kiek per teliką girdėjau, t.y. mažai. nepaisant to jie užkrėtė gera nuotaika ir net išdribėlės juodaodės su blizgančiais apdarėliais atrodė linksmai ir vertė bent trypčioti. apšilus jau nenustygau vietoj, nors aplink ir nebuvo daug panašių besitaškančių klausytojų, o priekin tarp šlapių kūnų pasitrint nelabai norėjosi. Jau ir dainos girdėtos darėsi, ir kojos pačios kilnojosi, ir žodžius greit pramokau. taip suklausiau kokias šešias dainas ir išsekus patraukiau atgal. dauguma jau buvo grįžę, tik ištvermingoji išsipopuliarėjusi Paulina atlaikė iki galo ir grįžo patenkinta, uždalyvavusi visur kur spėjo. džiaugiausi už ją ir gailėjaus, kad per paskutinį tos dienos koncertą nešėlom kartu. taip pasėdėję prie žvakių po truputį sukritom į palapkes ir sulaukėm rytojaus.

tęsinys po Bliuzo naktų.